Travel manija (2005, Maljorka - Ispanija)

MALJORKA (ISPANIJA)

Maljorka priklauso Balearų salynui, kuriame dar yra Ibizos, Minorkos ir Formenteros salos. Maljorkoje praleidau 2 savaites ir nors tai buvo beveik prieš 8 metus, viską atsimenu lyg tai būtų įvykę praeitą vasarą. Maljorkos simbolis - migdolų žiedas. Čia kalnų papėdėse auga ištisos migdolų medžių plantacijos. Migdolai pražysta baltais žiedais vasario mėnesį ir, anot vietinių gyventojų, salą užkloja baltas sniegas. Migdolų riešutai bręsta 9 mėn., kaip vaikelis mamos iščiose.
Pažintį su Maljorka pradėjome nuo Valldemosso vienuolyno, kuriame 1838-1839 m. gyveno garsus kompozitorius Fr. Šopenas kartu su savo drauge - prancūzų rašytoja Žorž Sand. Beje, pagal tuos laikus ji buvo labai progresyvi moteris: vilkėjo kelnes, rūkė, o tai trikdė vietinus gyventojus.
Po Valldemosso vienuolyno laivu plaukėme į apžvalginę ekskursiją po salą, o iš jos grįžome autobusu garsiaisiais Maljorkos serpantinais (neduok dieve). Lankėmės stiklo dirbtuvėse ir perlų gamykloje. Maljorka garsi ne tik migdolais, bet ir perlais.
Apsilankėme Drakono urvuose (Coves del Drach), kur giliai po žeme tarp stalaktitų ir stalagmitų tyvuliuoja ežeras, turintis jungtį su jūra. Galima sakyti urvo dugne ant šio ežero kranto pastatyti mediniai suolai lankytojams (jų įleidžiama į urvą tam tikras skaičius) ir išjungus šviesas, visiškoje tamsoje ežeru atplaukia keli laiveliai, apšviesti lempučių girliandomis, o kiekviename laivelyje - muzikantai , grojantys skirtingais instrumentais: violončele, smuiku, klavesinu ir kt. Ir skamba Šopeno kūriniai. Įspūdis nepakartojamas, net dabar rašant apie tai, šiurpuliukai eina.
Kadangi gyvenome prie pat Maljorkos sostinės - Palma de Maljorka, tai dažnai viešuoju transportu už 1 eurą ją aplankydavom. Tiek trumpų prisiminimų. O dabar juos patvirtinančios nuotraukos.

Migdolo žiedas - Maljorkos simbolis:

Pakeliui į Valldemosso vienuolyną (fotografuota iš autobuso):

Vaizdas iš vienuolyno celės:

Frederiko Šopeno celė ir jo nuotrauka:

Ekskursija po salą:

Šioje neprieinamoje ir neprivažiuojamoje pakrantėje vilas pasistatė Kl. Šifer, M. Šumacheris ir kt., nes jie čia nepasiekiami paparacių:

Miestelis Maljorkoje:

Vaizdai plaukiant aplink salą:

Garsieji Maljorkos serpantinai, kuriuos statė kaliniai. Nuotraukos dešiniajame viršutiniame kampe matosi įstrigęs autobusas (fotografuota iš važiuojančio autobuso):

                                                                        

Serpantinai veda į  šių kalnų aukščiausią tašką, o po to, ačiū dievui, pradeda leistis žemyn:

                                                                                 

                                                                                  

Katedra ir kiti vaizdai sostinėje - Palma de Maljorka:

Naktinė Maljorka:

Maljorka garsėja ir savo perlais. Tai foto iš perlų gamyklos:

Nusileidimas į Drakono urvus (tiesą sakant, ten fotografuoti/filmuoti negalima):

Mūsų kurorto vaizdelis:

 Šiais prisiminimais baigiu (kol kas) savo įspūdžių aprašymą, nes 2001-2004 metų kelionėse dar neturėjau skaitmeninio fotoaparato ir nuotraukos liko tik "popierinės". Todėl nėra galimybių pasidalinti įspūdžiais iš:
2004 m. - Tuniso (Souso, Sidi bou Saido, sostinės Tuniso), kur neišdildomą įspūdį paliko kelionė su nakvyne į Sacharos dykumą,
2003 m. - Alanijos (Turkija),
2002 m. - Marmario (Turkija), Pamukalės, Efeso, Kleopatros baseino ir kt.
2001 m. - Kroatijos, nuo kurios ir prasidėjo kasmetinės išvykos poilsiauti  į įvairias šalis.

Aišku, tokiomis kelionėmis dabar jau nieko nenustebinsi, bet aš to ir nesiekiau. Kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Vieni būna amžiais viskuo nepatenkinti (tai dažniausiai tie, kurie, tunelio gale mato ne šviesą, o greitai artėjantį traukinį), kitų požiūris pozytivus (aišku, iki tam tikro laipsnio). Aš pateikiau tai, ką aš pamačiau šiose kelionėse, ką sužinojau ir kas pakeitė požiūrį į gyvenimą, jo prasmę, vertybes.

Be to, šių įspūdžių aprašymas padėjo man pačiai susitvarkyti savo prisiminimuose, sudėlioti juos chronologine tvarka. Viskas ilgainiui pasimiršta. Jau dabar, aprašydama savo keliones, abejojau, ar teisingai prisimenu datas, faktus ir pan. Taigi viso to reikėjo pirmiausia man, o jeigu ir Jums ši informacija bus naudinga, įdomi, tai labai džiugu. Reiškia dirbau ne veltui.
Per tą laiką buvo aplankytos šios salos: Maljorka, Kreta, Santorini, Kipras, nuostabieji Azorai. Kiek šalių? Neskaičiavau, bet iš viso gyvenime lankiausi daugiau nei 25 šalyse (tame tarpe, Kanadoje, Danijoje - 3 kartus, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir kt.).
Iki sekančios kelionės. Jeigu viskas bus gerai, ji bus pati egzotiškiausia iš visų kelionių. Jau galiu patvirtinti, kad ji įvyko. Jei yra žemėje rojus, tai dalis jo yra AZORŲ salose (papildyta 2013-12-25).
So, here I have to break my impressions from my journeys because I got digital camera only in 2005. The kodak was used to make my previous pictures. I will describe my impressions from the journeys which I had after 2012. So, in August of 2013 I have visited amazing Azores islands. Now I am looking for my journey  2014 to the one of the most beautifull lagoon in the world - Oludeniz Blue lagoon. (Turkey).

                                                                     

                                                                                           
                                                                                                

Travel manija (2006, Šarm El Šeichas, Santorini, Kreta)

ŠARM EL ŠEICHAS

Jame teko lankytis balandžio mėnesį. Tai - gražus kurortas, esantis Sinajaus pusiasalio pietuose. Iš Šarm El Šeicho važiavome į ekskursiją į Kairą. Tai pakankamai varginanti ir ilga kelionė. Išvažiavom iš vakaro, Kaire buvome kitos dienos ryte, nes reikėjo nuvažiuoti virš 500 km į vieną pusę. Įdomu tai, kad važiuojant į Kairą autostrada driekiasi po Sueco kanalu (jis sujungia Raudonąją ir Viduržemio jūras).
Kairas paliko labai prieštaringą įspūdį, jo centras tvarkingas, o visur kitur šiukšlių iki kelių.  Nereikia net rašyti kabutėse, nes tikrai iki kelių. O jau vairavimas Kairo gatvėse???  Jokių taisyklių, jokių ženklų. Tik rankos, mosikuojančios per automobilių langus ir signalai. Autobusai, tam, kad išleisti keleivius, kur važiuoja, ten ir sustoja, pvz., gatvės vidury. Pėstieji, einantys gatvės pakraščiu, staiga sugalvoja pereiti gatvę ir šauna bet kur tarp automobilių. Jei gatvėje yra 4 judėjimo juostos, tai realiai jų susidaro 6-7 ir jos nelabai primena juostas. Keista, bet avarijų nėra. Kaip nėra gatvėse ir kairiųjų posūkių, o yra tik apvažiavimai, iki kurių nuvažiuoti reikia tikrai ne kelis šimtus metrų.
Dar važiavome džipais į Spalvuotąjį kanjoną, kuris pasižymi ne tik spalvuota uoliena, bet ir taku, besitęsiančiu per visą kanjoną. Jis ypatingas tuo, kad iš gana plataus tako virsta tokiu siauru takeliu, kuriuo praeiti neįmanoma, galima tik pralysti. Čia vykstant reikėtų rūbų su ilgom rankovėm ir ilgų kelnių, o ne šortų ar suknelių.
Pradėsim nuo Šarm El Šeicho, tai vaizdas į miestą iš mūsų viešbučio:

Viešbučio teritorija:

Plaukiant laivu matosi tamsesnės dėmės vandenyje, tai - koraliniai rifai. Vanduo toks skaidrus, kad matosi dugnas, ir toks žydras, kad nežinia kodėl Raudonoji, o ne Žydroji jūra:

KAIRAS. Egipto Nacionalinis muziejus, kur laikomi visi faraonų lobiai. Fotoaparatus/kameras "atima"dar lauke:

Tai miesto vaizdai. Upė, kuri matosi, tai - Nilas:

Kairo papiruso muziejus (ir kartu parduotuvė):

Gizos piramidės ir Sfinksas. Tiesą sakant, piramidės mane nuvylė. Aš jas įsivaizdavau didingai stovinčias Sacharos dykumos gilumoje. Pasirodo, jos yra prie pat gyvenamųjų namų. Įsivaizduokite, baigiasi Pašilaičių mikrorajonas Vilniuje ir prasideda piramidės: 

Pakeliui į Spalvotą kanjoną. Kodėl spalvotas? Paaiškinimą galima rasti paskutinėje nuotraukoje.

Visas įdomumas šioje kelionėje tame, kad žygis, besitęsiantis kanjonu kelis km, prasideda plačiu taku, po to takas vis siaureja, o pačioj pabaigoj jau net negalima praeiti, galima tik pralįsti ir ne bet kaip. Pradžioje prakišamos kojos, po to kūnas ir galiausiai rankos. Todėl ir reikia ilgom rankovėm drabužių ir ilgų kelnių, nes daug kas apsidraskė į uolas, susižalojo.  

Prie išėjimo iš kanjono takas vėl praplatėja:

Taip atrodo uolos, tai ir paaiškina, kodėl kanjonas spalvotas:

KRETA IR SANTORINI

Tai buvo antra kelionė 2006 m. ir antra sala po Maljorkos, kurioje teko praleisti porą vasaros savaičių. Kreta dar vadinama raganų sala, joje tvyro ypatinga energija. Buvom apsistoję dabar jau vadinamame elitiniame kurorte -Agios Nikolaos. Tai tikrai žavus nedidelis miestelis:

Tiltelis, kuris matosi nuotraukoje, pastatytas per kanalą, kuris buvo iškastas, kad sujungti gėlavandenį ežerą su jūra:

Tikros graikiškos vestuvės, kuriose dalvavo tiek žmonių, kad net negalėjo pravažiuoti mūsų autobusas. Atkreipkite dėmesį į baltas nosinaites, esančias dėžutėse, vienam svečiui jaunieji dovanoja vieną tokią nosinaitę su kažkokiu suvenyru viduje. O nosinaičių begalė (fotografuota iš autobuso):

Ilsisi tik vyrai:

1900 m.pr.m.e. Kretos sostinė buvo Knosas. Tai, kas iš jo liko iki mūsų dienų:

SANTORINI

Lankantis Kretoje yra didelis "griekas"  nenuplaukti į Santorini salą. Ji yra Egėjo jūroje, vulkaninės kilmės bei pripažinta viena gražiausių pasaulyje. Tikrai pagrįstai. Jos plotas 73 kv.km. (šiek tiek didesnė už San Mariną), o gyventojų virš 13 tūkst. Ją supa iki šiol aktyvūs vulkanai, esantys Egėjo jūroje. Jų dėka jūra labai šilta, todėl čia daug ryklių. Paskutinis vulkano išsiveržimas įvyko 1956 m. Beje, pastaruoju metu mokslininkai tvirtina, kad Santorini vulkanas bunda ir kad jo išsiveržimas padarytų labai daug žalos visai planetai. Jie teigia, kad išsiveržimas, įvykęs 17 amžiuje pr.m.e. iš vientisos Santorini salos padarė daug salelių, o Kretai 18-20 metrų aukščio cunamio banga sudavė tokį stiprų smūgį, kad sunaikino tuo metu klestinčią Mino civilizaciją, kurios liekanos ir yra Knose. 

Santorini gerai žinomas ir dėl savo baltų namų su mėlynais stogais. 1974m. įstatymas įpareigojo taip dažyti visus pastatus dėl 2 priežasčių:

1) balta spalva atspindi saulės spindulius ir ne taip praleidžia karštį;

2) balta ir mėlyna spalvos sudaro Graikijos vėliavą.

Santorini saloje labai specifiniu būdu auginamos vynuogės, jos čia sunoksta pirmiausia lyginant su likusia Graikija ir iš jų gaminamas ypatingas vynas. Saloje praktiškai nelyja ir paukščiai nesuka lizdų (matyt jaučia pavojų). Be to, tik čia pirmą kartą pamačiau, kaip auga pistacijos. Taigi, Santorini iš tolo:

Laivas, kuriuo plaukėme:

Vietinis "transportas" nepakeičiamas siaurose gatvelėse:

Santorini sala neatrodo kažkuo ypatinga, tačiau visas jos grožis atsiskleis toliau esančiose nuotraukose:

Nulipti nuo kalno, ant kurio išsidėstęs miestelis maždaug 700 m aukštyje, galima 3 būdais: funikulieriumi, ant asiliukų, kaip matosi nuotraukoje, ir aišku, pėstute. Išbandėme trečią būdą, kuris pareikalavo maždaug 40 minučių. Paskaičiuokite, kiek "serpantinų" teko įveikti:

                                                                                      

Manau, kad tuos, kurie nebuvo šioje saloje, bet turi tokias galimybes, įtikinau, jog būtina ten nuvykti. Skubėkite, kol neišsiveržė vulkanas, nes salų gali ir nelikti.